BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie pavasarį, puoduką ir geltonas avarijas

Šiandien vos atvažiavus į miesto centrą, Barbora pareiškė norinti sisiuko. Iš pradžių norėjosi tiesiog praleisti tai pro ausis (na kam tas papildomas vargas, juk vis tiek mergina apginkluota vienkartine sauskelne), bet atsidususi ištraukiau iš automobilio mūsų kelioninį puodą, įtaisiau jį ant priekinės sėdynės, kantriai nuvilkau kelnes, pėdkelnes, nusegiau sauskelnę ir pasodinau.

Suprantu, kad jau nebeturiu teisės nepaisyti tokio prašymo, kitaip galiu sugadinti taip puikiai į priekį pasistūmėjusius mūsų puoduko reikalus. Namuose jau geras mėnuo ar net daugiau Barbora laksto vien su kelnaitėmis ir kelnėmis arba pėdkelnėmis, žodžiu, apsirengusi kaip normalus žmogus. Taip ji lakstė jau kone visą žiemą, skirtumas tik tas, kad anksčiau tekdavo ir man lakstyti jai iš paskos, šluostyti balutes bei perrenginėti kelis kartus per dieną, o dabar štai jau kuris laikas, kai į tualetą pasiprašo ir sisiuko, ir kakučio.

Vystyklą segame tik nakčiai, nes ji miega kartu su mumis ir voliojasi po visą lovą, o šlapiai lovai dar morališkai nepribrendome. Užtat per pokaitį miega be vystyklo, nes kažkaip nei šis nei tas be vystyklo lakstantį vaiką kažkodėl apvystyti vidury dienos, ypač dėl to, kad užmigimai būna gana spontaniški. Apsidrausdama jau užmigusią švelniai paguldau ant neperšlampamo pakloto, tačiau vis dažniau ji po pietų miego prabunda sausa ir ramiausiai spėja nukeliauti į tualetą.

Kadangi orai atšilo dar neseniai, į lauką eidama vis dar senu papratimu abiem savo merginoms segu vienkartines sauskelnes. Niekada nežinau, kaip ilgai būsime. Jei būsime tik lauke, jaudinsiuosi, ar joms nešlapia, ypač, kai Barbora sėdinėja ir voliojasi ant pernykščio sniego bei dar neįšilusios žemės. Jei Morta ims nei iš šio nei iš to raudoti, kaltinsiu save, kad negaliu dabar pervystyti… Žodžiu, noras išėjus į viešumą “tiesiog užsegti ir pamiršti” - stiprus. Šio noro beveik nebuvo, kol auginau tik vieną Barborą. Šio noro visai nėra, kai būname namuose.

Juk namuose (savo ar draugų) smagu mažiems užpakaliukams vėdintis nuogiems, paprasta naudotis tualetu, kriaukle, vonia, visada yra kur persivystyti. Žodžiu, vienas malonumas ir jokio vargo.

Anądien pas draugus vykome tik su plonyčiu daugkartiniu vystyklu, nes prieš pat kelionę Barbora padarė didžiulį sysių, o tik nuvažiavusi irgi puikiausiai susirado tualetą ir mūsų paraginta visą vakarą juo naudojosi bei grįžo su tuo pačiu sausu vystyklu.

Jau nekalbu apie tai, kad lankydamasi pas savo draugą Daumantuką Barbora tik retais atvejais sunaudoja kokį vystyklą ir tai tik kelionėje, nes kartu su bičiuliu net lenktyniauja, kurio eilė dabar sėsti ant puodo.

Taigi ilgai lauktas metas, kai jau sėdame ant puodo, atėjo. Pasiteisino mano pozicija supažindinti mažąjį žmogelį su higienos būdais ir tada tiesiog laukti, kada sąmoningas vaikas pats apsispręs ne prašyti, kad pervystytum, o prašytis į tualetą. Mūsų mokymosi procese lieka tik užtvirtinti naudojimosi tualetu įgūdžius viešumoje (tai, manau įvyks lengvai ir sklandžiai, kartu su šylančiais orais) bei… hmmm… pradėti naktinę praktiką. Kol kas nesuku dėl to galvos, džiaugiuosi kai apskritai pavyksta išsimiegoti. Manau, kad ir šioje srityje viskas gali įvykti natūraliai ir be didelio spaudimo. Pažiūrėsim.

Užtat Mortelės reikalai dabar įvairūs. Pirmomis jos gyvenimo dienomis ir savaitėmis puikiausiai girdėdavau, kada ji prašosi į tualetą, o pastaruoju metu, visai nebesuprantu.

Arba būna - šmėsteli mintis, kad va šitas niurnėjimas reiškia artėjantį kakutį, bet nusprendžiu baigti rašyti Vystyklų dienos kvietimo sakinį. Klaida. Nes jau po sekundės išgirstu galingą kliurktelėjimą. Ak, kad būčiau žinojusi, jog nebaigtas sakinys man būtų sutaupęs kone pusvalandį, kada tenka mažąją perrengti nuo galvos iki kojų, prausti ir trinti krūvą geltonų rūbų, vystyklų, prilaikančių kelnyčių.

Sunku pasikliauti nuojauta. Ypač kai vis tvirtėjanti Mortelė kartais, rodos, daro viską, kad praneštų man, jog klystu sodindama ją daryti kakučio - pavyzdžiui, atkakliai stojasi nuo puoduko, nesulenksi niekaip (mat tai labai smagu, kai mama ar tėtis laiko už pažastų - reikia pademonstruoti, kad jau moki ir atsistot). O po kelių minučių - vėl geltona avarija į kelnes.

Bet nieko tokio. Jau ragaujame pirmąsias košeles, tuoj kakutis darysis vis tirštesnis ir lėčiau ateinantis, dėl tos priežasties - lengviau sugaunamas. O kol kas gelbsti kantrybė, vystyklų popierius ir daugybė pačios išsivirto skalbiamojo muilo.

Patiko (2)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą